Žmonės bijo įvairių dalykų. Vorų. Tamsos. Viešo kalbėjimo. Ir, pasirodo, vandens nukalkinimo filtrų garso… Taip, perskaitėte teisingai. Kažkur miesto legendų ir bobučių pasakų archyvuose gyvuoja mitas apie pabaisą, kurią įsileidi į namus mainais už vandenį be kalkių. Pabaisą, kuri burzgia, ūžia ir neleidžia miegoti naktimis.
Prieš pirkdamas šį velnio išmislą, aš irgi pasidaviau šiai paranojai. Įsivaizdavau pramoninį monstrą. Garsą, kuris prikels mirusius ir išvarys kates iš namų. Jau planavau, kaip izoliuosiu katilinės sienas garso nepraleidžiančiomis plokštėmis… ruošiausi blogiausiam.
Ir štai jis stovi. Mėlynas. Nekaltas. Ir tylus. Beveik įžeidžiančiai tylus.
Dienomis jis apskritai neegzistuoja garso pavidalu. Nulis decibelų. Tiesiog daiktas kampe, tyliai atliekantis savo pareigą – ryjantis kalkes, kad man nereikėtų jų gramdyti nuo dušo kabinos. Jo tylumas toks akivaizdus, kad kartais kyla įtarimas, ar jis išvis įjungtas…
Bet palaukit, aš gi žadėjau istoriją apie triukšmą. Apie tą naktinį siaubą. Taigi. Kartą per amžinybę (gerai, gal kartą per dešimt dienų) šis tylenis nusprendžia, kad laikas apsivalyti. Pasileisti spa procedūrą. Oficialiai tai vadinasi „regeneracija“.
O, taip, tada jis atgyja. Dažniausiai apie antrą valandą nakties. Prabundu ir girdžiu… vandens tekėjimą. O, siaube. O, tragedija. Vanduo teka vamzdžiais. Kartais dar tyliai spragteli kažkoks vožtuvas. Ir viskas. Šis „koncertas“ trunka apie valandą. Jo garsas yra maždaug toks pat grėsmingas, kaip katės murkimas kaimyniniame kambaryje. Mažiau girdimas nei šaldytuvas. Tylesnis už lašantį čiaupą, kuris tikrai gali išvesti iš proto.
Ar verta? Na, nežinau. Nebent jums patinka, kai jūsų arbata primena balą su plaukiojančiomis nuosėdomis… Nebent dievinate tą jausmą, kai po dušo oda taip suveržta, kad bijote nusišypsoti, jog nesuskilinėtų… Nebent mėgaujatės kasmet keisdami virdulį, skalbimo mašinos kaitinimo elementą ir indaplovę. Jei visa tai teikia jums džiaugsmą – tada, žinoma, kam jums tas filtras.
Bet jei esate normalus žmogus, kuris nori tiesiog gyventi be amžinos kovos su kalkėmis, tai leiskite nuraminsiu jūsų nerimastingą sielą. Tas vandens nukalkinimo filtras netriukšmauja. Nebent, žinoma, jūsų gyvenimas yra absoliučiai sterilus ir bet koks garsas, stipresnis už musės nutūpimą ant palangės, sukelia jums nervinį priepuolį.
Visiems kitiems – tai tiesiog dar vienas prietaisas. Kuris, priešingai nei kai kurie žmonės, tyliai ir efektyviai dirba savo darbą. O dabar atleiskite, einu išsimaudysiu duše, kurio stiklo man nereikėjo valyti jau du mėnesius. Ir, patikėkite, ta tyla mano galvoje kur kas garsesnė už bet kokį filtro „triukšmą“.